Pandemijos akivaizdoje

Greituoju būdu pramokome ir toliau mokomės gyventi Covid 19 pandemijos sąlygomis. Nenuostabu, kad jau atsiranda bandymų pavaizduoti šias patirtis kinematografijoje. Vieno iš mano mėgstamų serialų „Superstore“ kūrėjai (beje, šio serialo pavadinimas į lietuvių kalbą išverstas labai nevykusiai – „Supermarketas“) naujojo sezono serijose taip pat prisiliečia prie šios temos. Kaip ir dera komedijos žanrui į pandemijos aktualijas mėginama pažvelgti per humoro prizmę. Kai kurie epizodai iš ties priverčia šypsotis ar net juoktis (pvz., kaip kūrybiškai prekybos centro darbuotojai sprendžia apsisaugojimo nuo viruso priemonių stygiaus problemas). Tačiau nejučia surimtėji, kai vėl prisimeni gana grėsmingą realybę, kurioje vis dar nenugalėtas Covid 19 virusas kasdien pareikalauja naujų aukų. Ir tai juk ne pasaka apie devyngalvį slibiną, kurią perskaitęs vaikui gali ramiai užversti knygą ir grįžti į savo saugų pasaulį.

Viena vertus, man patiko serialo „Superstore“ kūrėjų operatyvumas reaguojant į viena su kita lenktyniaujančias naujienas, negãli nežavėti ir drąsa atskleisti komišką iš esmės dramatiškų įvykių pusę. Kita vertus, galime patirti, kad kai kurios atvaizduotos situacijos pernelyg dokumentiškos ir paviršutiniškos, nukreipiančios į nuviliantį palyginimą tiek su asmeniniais, tiek su kitų žmonių išgyvenimais.

Sakysite, kad iš komedinio filmo niekas ir nesitiki kažkokių gilių įžvalgų, labiau vykusių vaizdinių. Aš taip pat iš eilinės mėgstamo serialo serijos paprastai nereikalauju daugiau nei pramogos ar atsipalaidavimo. Tačiau šį sykį leisiu sau paminėtą pandemijos atvaizdavimo pavyzdį panaudoti paaiškinimui to, ką analitinėje psichologijoje vadiname analitine distancija. Šia sąvoka apibūdinamas ypatingas santykis su kokiu nors reiškiniu, kai pastarasis gali būti reflektuojamas ir iš arti, ir iš tam tikro atstumo. Artumas reikštų įsitraukimą, susidomėjimą, suinteresuotumą, betarpišką sąlytį su patiriamu dalyku. Atstumas arba distancija atspindėtų gebėjimą atsitapatinti nuo nagrinėjamo reiškinio, apžvelgti jį iš įvairių pusių, laikytis bešališkumo. Analitinė distancija ne visuomet sutampa su griežtai fiksuotu aukso viduriu tarp paminėtų kraštutinių pozicijų. Tačiau ji neabejotinai atspindi gebėjimą lanksčiai ir pasirinktinai keisti požiūrio kampą (čia tiktų palyginimas su fotoaparato objektyvo reguliavimu), kartais integruojant iš pažiūros tarpusavyje nesuderinamas laikysenas (pvz., vienu metu būti ir įsitraukusiu, ir atsitapatinusiu).

Panašu, kad šiuo metu adekvačiai įvertinti pandemijos bei su ja persipinančio karantino pasekmes tiek unikaliu asmens lygmeniu, tiek mėginant aprėpti bendrą vaizdą iš „paukščio skrydžio“ nėra taip paprasta. Analitiniam žvilgsniui praverstų tiek laiko perspektyva, tiek Covid 19 viruso sukeltos pasaulinės krizės atomazga, kokia ji bebūtų ir kiek mums bekainuotų. O dabar visi esame įtraukti į besitęsiantį procesą, be jokio išankstinio žinojimo ar garantijų dėl jo baigties.

Tad kiek prasminga būtent šiuo metu kalbėti apie savo patirtis, susijusias su Covid 19 situacija? Kiek efektyvu dėl jų kreiptis psichologo ar psichoterapeuto pagalbos? O gal verta kiek palaukti, kol viskas pasibaigs ir nurims?

Covid 19 virusas meta iššūkį daugelio žmonių saugumui, materialinei gerovei, emocinei savijautai, egzistencijos suvokimui. Vos ne karo lauko sąlygomis tikrinamos mūsų adaptacijos galimybės, streso įveikimo strategijų efektyvumas. Pandemijos akivaizdoje sunku pasislėpti nuo jos sukeliamo emocinio poveikio, todėl prasminga su kuo nors dalintis savo išgyvenimais, išbandymais ir sunkumais. Šį poreikį betarpiškai jaučiu iš savo klientų, daugelis kolegų psichologų ir psichoterapeutų taip pat patvirtina, kad pandemijos temos jau kurį laiką nepavyksta apeiti, atskirti nuo kitų problemų (ji tarsi didžiulis dramblys mažytėje krištolo dirbinių parduotuvėlėje, kur menkiausias judesys sukelia garsų atoveiksmį).

Analitinė psichoterapija siekia įgalinti žmogų į savo gyvenimą pažvelgti giliau ir plačiau, integruojant pačias įvairiausias patirtis, kylančias iš santykio su išoriniu ir vidiniu pasauliu. Besitęsiančios pandemijos situacijoje svarbu žinoti, kad geras psichologas ar psichoterapeutas nepretenduoja būti pranašu arba herojumi, kuris galutinai susitvarkė su Covid 19 viruso sukeltais padariniais ir dabar to gali išmokyti kitus. Kur kas sąžiningesnė pozicija būtų prisipažinimas, kad nė vienas dar neišsiveržėme iš pandemijos orbitos, tad negalime matyti pilno vaizdo. Neturėtume skubėti su toli siekiančiais apibendrinimais, visiems tinkančių vardiklių išskyrimu. Tačiau psichologo ar psichoterapeuto pagalbos ieškantiems klientams kaip bendrakeleiviams galime pasiūlyti ieškojimų bendrystę, kuri skatina atvirumą savo išgyvenimams, didina jautrumą vidiniam pasauliui, plečia sąmoningumą ir atsakomybę už savo gyvenimą, stiprina visuotinės negandos akivaizdoje.

Pabaigai, perfrazuodamas šiuo laikmečiu itin aktualią rekomendaciją viešose vietose laikytis saugaus fizinio atstumo tarp žmonių, linkiu mokytis ir analitinės distancijos, kuri neabejotinai pravers tiek dabar, tiek pasibaigus pandemijai.

Leave a Comment

Your email address will not be published.